Naujienos

Feminizmo ir egzistencializmo paieškos teatre

Antradienio vakarą įvyko pirmosios festivalio „Jauno teatro dienos“ trumpo metro spektaklių peržiūros. Susirinkusieji turėjo galimybę išvysti 6 pasirodymus visiškai skirtingomis temomis.

Žiūrovai spektaklius stebėjo skirtingo dydžio palapinėse, pastatytose ne tik aplink Klaipėdos kultūros fabriką, bet ir ant trečio aukšto lauko terasos. Po visų performansų, dalyviai ir susirinkusi teatro mėgėjų publika tradiciškai buvo kviečiami į vakarinį aptarimą kurį moderavo teatro ir kino kritikas Vaidas Jauniškis.

Aptarimas prasidėjo nuo pirmojo moderatoriaus klausimo režisieriams ir dramaturgams, kiek kūrybinės komandos „praėjo“ pirminių idėjų variantų, kol galiausiai buvo pasiektas bendras ir galutinis režisūrinis sprendimas.

„Mūsų grupės žodinė inspiracija buvo eilutė iš Evangelijos pagal Joną – „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Remdamiesi šia inspiracija, mes pabandėme išskirti tokias temas, ir asociacijas, kurios pirmiausia ateina į galvą mano grupės aktoriams. Vėliau daug kartų mėginome visaip varijuoti jomis. Ši „kelionė“ neturėjo jokio konkretaus plano, todėl labai daug ieškojome. Ir tuo esminiu kūrybos atspirties tašku tapo kiekvieno iš kūrybinės komandos asmeninės baimės peržengti tam tikras ribas tam, kad pasiektum savo svajonę ar tikslą“, – kalbėjo pirmosios grupės režisierius, Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Paulius Pinigis.

Antroji komanda (rež. Paulius Tamolė) savo gautą žodinę inspiraciją analizavo net 9 valandas. Tačiau po ilgų diskusijų buvo nuspręsta, kad pasirodymas bus apie stereotipus, kurie gyvuoja tarp įvairių tautybių žmonių apie kitų šalių gyventojus. Ši grupė rėmėsi rašytojo Oskaro Vaildo citata „Kiekvienas šventasis turi praeitį. Kaip ir kiekvienas nusidėjėlis turi ateitį“.

Viena iš sudėtingesnių sentencijų pasitaikė trečiajai komandai, kuri savo trumpo metro spektaklį sukūrė pagal lietuvių poeto, kritiko, nacionalinės premijos laureato Aido Marčėno išsakytą mintį – „Jeigu šokčiau pro langą, tai tik lėtą fokstrotą“. Komandos režisierius Yasen Vasilev (Bulgarija) sakė, jog sunkumų, statant šį pasirodymą sukėlė ne tik gautų inspiracijų (žodinės ir muzikinės) priešpriešos (muzikinė inspiracija, su kuria dirbo ši komanda – Igorio Stravinskio – Šventasis pavasaris), bet ir visiškai skirtingi žodžio „šokti“ vertimai lietuvių ir anglų kalbomis. „Po ilgų diskusijų, priėjom vieningos išvados, jog mūsų kūrinys bus apie šokį, mirtį ir šokimą iki mirties. Daug sprendimų susivedė į mūsų, kaip kolektyvinės genties būvį, grįžimą prie „šaknų“. Analizavome mūsų visuomenės vidinio „susikaustymo“ priežastis, taip pat šokio reikšmę kaip kiekvieno žmogaus vidinę kelionę į save. Viena iš mano pačios asmeninių pažinimų, kalbant apie šokį, įvyko kelionės į Iraną metu. Ten šokti yra draudžiama. Tada ateina suvokimas, koks stiprus veiksmas yra šokis, jei jis yra uždraustas. Visiškai kitaip įvertinome šokį ir galimybę turėti šią laisvę“, – apie kūrybinį procesą pasakojo Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Marija Magdalena Žemaitytė.

Arturo Šopenhauerio citata „Tik nugyvenęs ilgą gyvenimą, supranti, koks jis trumpas“ ketvirtąją grupę paskatino susimąstyti apie laikinumą. „Tai, kas yra didinga, dažniausiai trunka tik akimirką, o procesas iki to – ilgas, nuobodus ir varginantis“, – mintimis dalijosi grupės režisierė Eglė Švedkauskaitė. Komanda savo pasirodymo metu nusprendė išnaudoti ne tik specialiai festivaliui pastatytų palapinių patalpas, bet ir Jono kalnelio sukastus žemių kauburius. „Stengėmės išnaudoti visą kraštovaizdį ir aplinką, kurią gavome“, – kalbėjo režisierė.

„Pro langą žiūrėdamas į medį, vienas žmogus mato medį, kitas – stiklą“, – kadaise pasakė prancūzų rašytojas, publicistas ir dramaturgas Žanas Polis Sartras. Šių metų festivalyje ši sentencija įgavo kiek kitokią prasmę. „Egzistencializmas – tai konfliktas su mitu. Todėl nusprendėme, jog kodėl gi neparodžius to egzistencialisto einančio per mitą? “, – apie penktosios grupės pasirodymą kalbėjo dramaturgas Matas Vildžius.

Paskutinė, šeštoji grupė (rež. Gea Gojak, , savo pasirodymą sukūrė remdamiesi Broniaus Radzevičiaus citata „Jeigu nori nupiešti medį, tau nebūtina jo matyti“. „Daug diskutavome apie problemas, su kuriomis susiduria žmonės. Ir visi aptarimai tarytum labia natūraliai susivedė į vieną esminį faktą, kad apie kiekvieną žmogų sprendžiame iš anksto ir lyg užklijuojame jam etiketą, geras jis, ar blogas. Taip iš karto atsiranda išankstinis nusistatymas, teisimas. Todėl privedėme savo spektaklį prie pačios pradžios – Adomo, Ievos ir gyvatės, velnio, atsiradimo.Kadangi mūsų grupėje buvo vien tik merginos, tai sukonkretinome iki Ievos, nes nuo jos atsiradimo prasidėjo visos moterų problemos“, – savo grupės pasirodymo idėją apibudino dramaturgė Dovilio Katiliūtė.

Trečiadienio rytą kūrybinės grupės burtų keliu vėl išsitraukė naujas muzikines ir žodines inspiracijas.

Šiandien, 17:30 val. žiūrovai vėl kviečiami į antrąsias trumpo metro spektaklių peržiūras, vyksiančias Klaipėdos kultūros fabrike.

Visas straipsnis: „Vakarų ekspresas”