Renginiai

Lino lėlių kraupės „Šišion“, nominuotos trims „Padėkos kaukės“ adovanojimams — Metų spektaklis, Metų režiserius ir Metų vaidmuo — grįžta į Klaipėdą.

Šišion gyveno šišioniškiai – čionykščiai, autochtoniški Klaipėdos krašto gyventojai. Juodai apsirėdę, surinkimininko namuose suoluose susėdę, sakytojo klausantys žmonės – Anitos, Gerdos, Renatos. Iš porceliano puoduko geriantys, kafiją užkandantys pyragu žmonės – Dietrichai, Dorotėjos, Helmutai.

Nors kai kuriuos jų kaimus apsemdavo pievas užliejęs upių vanduo, tačiau beveik visus senuosius gyventojus nuplovė ne jis, o šišioniškiams ypač negailestingas sovietmečio tvanas. Pirmaisiais sovietų okupacijos metais Mažojoje Lietuvoje ir visuose Rytprūsiuose beveik nebuvo gyvenviečių, kuriose sovietų kareiviai nebūtų žudę ir kankinę vietinių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto. Vyrai buvo žudomi, o moterys – prievartaujamos. Bandę ledu pabėgti per Kuršių marias buvo subombarduoti ir sušaudyti, o laivą su 9,5 tūkstančio pabėgėlių „Wilhelm Gustloff“ netoli Klaipėdos nuskandino sovietų povandeninio laivo torpeda.

Po karo liko daug tuščių ūkių su raudonų plytų pastatais ir čerpėmis dengtais stogais, kuriuos po truputį ardė laikas ir čia apsigyvenę naujieji šeimininkai, dėl įvairių priežasčių atvykę iš Didžiosios Lietuvos – Antanai, Romai, Marytės, Linai. Jie, kartu su pokario siaubą išgyvenusiais šišioniškiais, varstė tų pačių mokyklų duris, braidė tomis pačiomis pievomis.

Poetiškas Lino Zubės lėlių spektaklis „Šišion“ pasakoja vienos vietinių Klaipėdos krašto gyventojų šeimos, išlikusios po karo, gyvenusios „brandaus socializmo“ laikotarpiu ir Nepriklausomybės pradžioje, šiurpius likimus.

Tvarstydami jų kėdes, minėdami ir apmąstydami šio krašto žmonių istorijas, bandome bent dalinai kompensuoti jiems padarytą skriaudą, jaukinamės šį kraštą, atperkame savo kaltę be kaltės prieš žmones, kurie neatlaikė istorijos smūgių. Tie, kas šišion gyvena, gali papasakoti net kraupesnių istorijų.

„Performansas, spektaklis, fejerija, misterija ir aukojimas“ – Liutauras Degėsys, filosofas.

Autorius Linas Zubė
Muzikos autorius Adomas Zubė
Vaizdo projekcijų autorius Donatas Bielkauskas
Balsas Virgina Asnauskienė
Siuvėja Mira Kolaitytė
Spektaklį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Premjera 2022 12 07
Prodiuseris Lino lėlės

Trukmė — 60 min.
Spektaklis skirtas vyresniems nei 12 metų žiūrovams.

Bilietus platina Bilietai.lt

—

Išplaukę vaikystės prisiminimai, saviekskavacijos, automitologizacijos, meninio tyrimo prieigos, naujausiame „Lino lėlių“ spektaklyje „Šišion“ tampriai susipina su siurrealistiniais pasakos apie juodvarnius motyvais. Linas Zubė meistriškai kuria subtilias lėlių skulptūras ir kaukes, o taip pat scenoje atgaivina buities reliktus: vaikystės draugo Dietricho apleistame name rastą kėdę ir esminiu scenografijos elementu tampančias duris iš 19 amžiaus pradžioje statytos mokyklos. Scenoje jos ne tik virsta stalu, krūmais, mašinos kapotu, Zubė jomis griežia kaip instrumentu. Jos tampa vienu pagrindinių spektaklio personažų, turinčių neverbalinę kalbą. Tokia gyvo ir atgyjančio sandūra šiame spektaklyje, kaip ir ankstesniuose Zubės darbuose, ypač ryški. Pirmajame savo spektaklyje suaugusiems ir jaunimui jis ne tik šnekasi su lėlėmis, bet ir su jomis kartu geria vyną, taip meistriškai išnaudodamas, net plėsdamas lėlių teatro raiškos galimybes. Galbūt todėl po premjeros filosofas Liutauras Degėsys rašė, kad tai „performansas, spektaklis, fejerija, misterija ir aukojimas“.

Spektaklio scenografiją papildo sceną uždarančios sienos iš marlės – ekranai svaiginančioms Donato Bielkausko vaizdo projekcijoms, kuriose realistiški užliejamų pievų ir sugriuvusių Klaipėdos krašto gyventojų namų vaizdai, pamažu iškraipomi ir moduliuojami keičiant greitį ar mastelį, virsta erdviniu personažų pakeistos psichinės būklės atspindžiu, užsupančiu žiūrovą. Panašiai ir Adomo Zubės sukurtas spektaklio garso takelis. Paremtas dviejų instrumentų – citros ir savaip perkonstruoto akordeono – duetu, jis balansuoja tarp atpažįstamų Klaipėdos krašto dermių ir aštrių, nešvarių, išplėstinėmis technikomis sukurtų sąskambių, taip dar pastiprindamas tradicijos mutavimo įspūdį.

„Šišion“ yra nuoširdžios atgailos aktas, drąsus žingsnis prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti už kolektyviai padarytą žalą, scenoje iškelti šišioniškių žodžius ir gyvenimus. Šiuo požiūriu šiandien jis įgauna aktualumo ir Rusijos karo Ukrainoje kontekste. Vedini imperialistinių ambicijų, Rusijos kariai griauna ir okupuoja ištisus Ukrainos regionus, bando „denacifikuoti“, o iš tiesų deukrainizuoti, jų gyventojus. Spektaklis, Priekulėje pastatytas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečio išvakarėse, lyg teigia, kad prieš imperialistines jėgas, tokias kaip Rusija, laimėsime tik tuomet, kai sugebėsime įsisąmoninti nepatogią tiesą, kad ir Lietuvoje turime koloboracijos ir kolonizavimo žaizdų.